Jeruzalės nusikaltimai
1Mane pasiekė VIEŠPATIES žodis: 2„Žmogau, ar teisi, ar esi pasirengęs teisti kruvinąjį miestą? Parodyk jam visus jo bjauriuosius darbus! 3Sakyk: ‘Taip kalba Viešpats DIEVAS! Mieste, kuris pralieji savo viduje kraują, kad paskubintum savo metą, kuris dirbdiniesi stabus, kad taptumei nešvarus! 4Tu kaltas dėl kraujo, kurį praliejai savo viduje, tu pasidarei nešvarus per stabus, kurių prisidirbai. Tu priartinai savo dieną, pasiekei savo metą. Todėl padariau tave tautų panieka ir visų kraštų pajuoka. 5Artimieji ir tolimieji kraštai tyčiosis iš tavęs dėl gėdingo vardo ir didelio sąmyšio.
6Žiūrėk! Kiekvienas Izraelio vadas, kiek tik galėjo, pas tave liejo kraują. 7Pas tave tėvas ir motina niekinami, ateivis, gyvenantis pas tave, apiplėšiamas, našlaitis ir našlė skriaudžiami. 8Tu paniekinai, kas man šventa, išniekinai mano šabus. 9Pas tave yra tokių, kurie šmeižia, kad lietų kraują; pas tave yra tokių, kurie puotauja aukštumų alkuose; pas tave yra tokių, kurie gyvena palaidai. 10Tavo vyrai atidengia tėvų gėdą; tavo vyrai išniekina moteris mėnesinio netyrumo metu. 11Vienas susiteršia su artimo žmona, kitas palaidai išniekina savo marčią, o dar kitas pas tave išniekina savo seserį – savo tėvo dukterį. 12Pas tave imami kyšiai, kad būtų pralietas kraujas. Tu imi ir išankstinį, ir priaugusį nuošimtį, daraisi sau naudos skriausdamas artimą ir pamiršai mane, – tai Viešpaties DIEVO žodis.
13Štai trenksiu savo kumščiu dėl tavo neteisėtai įgytos naudos ir pas tave pralieto kraujo. 14Argi tvers tavo drąsa, ar bus tavo rankos tvirtos tomis dienomis, kai imsiu tave varginti? Aš, VIEŠPATS, pasakiau ir padarysiu! 15Išblaškysiu tave tarp tautų ir išmėtysiu tave po svetimus kraštus, kad nuvalyčiau tavo nešvarumą. 16Per tave būsiu paniekintas tarp tautų, o tu žinosi, kad aš esu VIEŠPATS’“.
17Mane pasiekė VIEŠPATIES žodis: 18„Žmogau, Izraelio namai tapo man išdagomis. Jie visi – sidabras, žalvaris, alavas, geležis ir švinas. Lydyklos žaizdre jie virto išdagomis. 19Todėl, – taip kalba Viešpats DIEVAS, – kadangi visi tapote išdagomis, surinksiu jus į Jeruzalę. 20Kaip surenkamas sidabras, žalvaris, geležis, švinas ir alavas į lydyklą ir pučiama ugnis, kad jie būtų ištirpdyti, taip surinksiu jus dėl savo pykčio ir įniršio, įmesiu jus ir ištirpdysiu. 21Surinksiu jus ir pūsiu į jus savo pykčio ugnį, ir būsite joje ištirpdyti. 22Kaip sidabras ištirpsta lydyklos žaizdre, taip ir jūs būsite ištirpdyti. Tuomet žinosite, kad aš, VIEŠPATS, išliejau ant jūsų savo įniršį“.
23Mane pasiekė VIEŠPATIES žodis: 24„Žmogau, sakyk jai: ‘Tu – nenuvalyta šalis; lietus nenuplaus tavęs pykčio dieną. 25Jos vadai – tarsi riaumojantis liūtas, draskantis grobį; jie rijo žmones, ėmė sau turtus ir brangius daiktus, daug moterų padarė našlėmis. 26Jos kunigai iškraipė mano mokymą ir išniekino, kas man šventa, neskyrė to, kas šventa, nuo to, kas prasta, nemokė skirti to, kas tyra, nuo to, kas netyra. Nuo mano šabų jie nugręžė savo akis, ir aš jų niekinamas. 27Jos didžiūnai lyg vilkai drasko grobį, lieja kraują, atima žmonių gyvastį, kad gautų neteisėto pelno. 28Pranašai tinkuoja tinku be šiaudų, mato tuščius regėjimus ir buria melą sakydami: ‹Taip kalba Viešpats DIEVAS›, – nors VIEŠPATS jiems nieko nekalbėjo. 29Krašto žmonės smurtavo ir plėšikavo, skriaudė vargšą ir beturtį, nukreipė smurtą prieš ateivį. 30Ieškojau tarp jų žmogaus, kuris atstatytų sieną ir stotųsi spragoje už šalį, kad jos nesunaikinčiau, bet neradau nė vieno. 31Todėl išliejau ant jų savo pyktį, sunaikinau juos savo įniršio ugnimi, suverčiau jų darbus jiems ant galvos’“, – tai Viešpaties DIEVO žodis.
